Interviu su menininke Angela Wand:
Brolių Grimų pasakos ne vienam asocijuojasi su vaikyste, tačiau pirmasis jų leidimas slėpė kur kas tamsesnes ir atviresnes istorijas. Būtent ši medžiaga tapo bendro „Kanta Company“ ir „Teatrono“ šiuolaikinio cirko spektaklio „Grimmasos“ pagrindu. Prie šio spektaklio, kuris šį rudenį bus pristatytas festivaliuose „Helium“, „Išeities taškas“ bei „Cirkuliacija“, kūrybinės komandos jau vasaros pradžioje prisijungė Švedijos šiuolaikinės klounados atstovė ir mentorė Angela Wand. Kauno miesto kameriniame teatre kartu su menininkais dirbusi A. Wand interviu dalijasi įžvalgomis apie spektaklio kūrybinį kelią, auditorijos įtrauktį bei savo karjerą šiuolaikinėje klounadoje.
– Pradėkime nuo pradžių – papasakokite, kaip ir kieno dėka atsidūrėte Kaune?
– Gildą Aleksą, spektaklio „Grimmasos“ režisierių ir dramaturgą, pažįstu jau daugelį metų. Susipažinome, kai 2018-aisiais atvykau į „Menų spaustuvę“ Vilniuje. Vėlesniais metais jis ne kartą lankėsi festivaliuose ir scenos menų pristatymuose Švedijoje, esame dirbę kartu prie kito projekto. Vieną dieną Gildas susisiekė su manimi ir pasakė, kad norėtų, jog prisidėčiau prie šio projekto, todėl kartu ieškojome, kur mano indėlis būtų prasmingiausias.
– Kai 2018 metais lankėtės Lietuvoje, publika dar nebuvo taip gerai susipažinusi su šiuolaikiniu cirku. Nuo tada festivalių ir įvairių iniciatyvų dėka ši scenos menų sritis tapo kur kas labiau matoma ir pažįstama publikai. Kadangi šiek tiek pažįstate Lietuvos šiuolaikinio cirko sceną, smalsu paklausti – ar jaučiate, kad situacija pasikeitė?
– Mano nuomone didžiausias nuopelnas čia tenka Gildui ir visiems Lietuvos menininkams, dirbantiems šiame lauke. Klausantis jų istorijų ir matant Lietuvos cirko menininkus, kuriančius išties stiprius darbus, atrodo, kad ši sritis yra ties svarbiu lūžio slenksčiu. Galbūt kūrėjų dar nėra daug, tačiau jie labai stiprūs. Daugelis studijavo užsienyje ir grįžo į Lietuvą, o tai, mano manymu, yra labai svarbu. Svarbu, kad menininkai parsivežtų sukauptą patirtį į šalį, kuri savo nepriklausomybės istorijoje vis dar yra gana jauna. Nesu itin gerai susipažinusi su Lietuvos cirko scena – mano pagrindinė sritis yra klounada ir dar keletas disciplinų, kurias, kaip mėgstu juokauti, prireikus išsitraukiu iš skrybėlės. Tačiau bendraudama su Gildu ir čia sutiktais žmonėmis aiškiai matau, kad vyksta pokyčiai. Atsiranda iniciatyvų, kurios padeda šiuolaikiniam cirkui įsitvirtinti kultūros žemėlapyje, vyksta festivaliai. Tikrai jaučiu, kad ši sritis yra kylanti.
– Kaip vyko pasirodymo „Grimmasos“ kūrybinis procesas ir koks jame yra jūsų vaidmuo?
– Su šia komanda Stokholme dirbau jau prieš metus. Tąkart daugiausia inicijavau įvairius žaidimus ir kūrybinius pratimus. Mano profesinis pagrindas yra klounada ir šiuolaikinis cirkas, todėl į šį projektą atsinešu būtent tokią perspektyvą. Aš žvelgiu cirko akimis, o Gildas – teatro. Man labiausiai rūpi tai, kaip į spektaklį galima įtraukti žiūrovus. Spektaklio metu į sceną bus kviečiami trys publikos nariai, o tai yra didžiulė atsakomybė – iš esmės savarankiškas kūrinio elementas. Savo kūrybinėje praktikoje esu daug dirbusi su publika bei jos įtrauktimi, todėl turiu nemažai patirties ir žinių. Stengiuosi pasiūlyti idėjų, gairių ir tam tikrų metodų, kurie leistų tinkamai pakviesti žmones į sceną ir su jais dirbti. Svarbu yra sukurti vientisumo jausmą – kad jie jaustųsi saugiai, o kartu saugiai jaustųsi ir žiūrovai. Jei pakvieti žmogų į sceną ir juo nepasirūpini, publika pradeda dėl jo nerimauti. To norime išvengti. Norėčiau, kad žiūrovai net pavydėtų tiems, kurie sutiko dalyvauti.
– Tai reiškia, kad skaitytojai bus savanoriai iš publikos?
– Taip, tačiau jie apie tokią galimybę sužinos dar pirkdami bilietą – jų bus klausiama, ar norėtų tapti vienais iš skaitytojų. Šiame spektaklyje svarbi pasakojimo linija, kuri remiasi brolių Grimų tekstais. Turėsime tris skaitovus ir tris aktorius bei atlikėjus scenoje, kurie kurs santykį tiek su tekstu, tiek, tikiuosi, su savo skaitytoju. Čia ir prasideda mano darbas. Kiekvienas atlikėjas turi savo skaitytoją, todėl, kai šis skaito istoriją, ji tampa būtent to žmogaus istorija. Mano tikslas – kuo labiau integruoti skaitytojus į spektaklį. Norime, kad jie jaustųsi tikromis žvaigždėmis – spektaklio herojais. Tuomet visi jaučiasi gerai. Esame empatiški žmonės: matydami kitų kančią, kenčiame ir patys. Todėl labai svarbu, kad skaitovai iš tiesų mėgautųsi šia patirtimi ir džiaugtųsi sutikę dalyvauti.
– Ko gali tikėtis žiūrovai? Skaitant apie spektaklį dažnai figūruoja žodis „nežinomybė“ – nepublikuotos, nepažintos brolių Grimų pasakos, susitikimas su tuo, kas nepažįstama ir kita. Kuo svarbi ši nežinomybė spektakliui?
– Visi esame pažįstami su brolių Grimų pasakomis – dažniausiai jos skaitomos gana tradiciškai, literatūriškai, yra skirtos vaikams. Nors šias istorijas broliai Grimai kadaise taip pat rašė vaikams, jos yra labai žiaurios, ypač moterų atžvilgiu. Galbūt todėl šie klasikiniai tekstai niekada taip ir nebuvo publikuoti. Nauja yra tai, kad ši klasikinė literatūra spektaklyje yra atskleidžiama kitaip, pasitelkiant šiuolaikines fizinės raiškos priemones. Tai nėra teksto interpretacija įprasta prasme. Spektaklis siekia sujungti dvi disciplinas – literatūrą ir šiuolaikinį cirką bei šokį, fizinę kūno raišką. Kiekvienas atlikėjas pasirinko savo tekstą ir tam tikrus jo elementus perkėlė į kūną – ne pažodžiui, o transformuodamas juos į fizinę išraišką. Pavyzdžiui, jei tekste kalbama apie gėlę, ji gali virsti judesiu ar kūniška forma. Šis ryšys nebūtinai bus iš karto lengvai pastebimas, ir tai visiškai normalu. Šiame kūrybiniame procese Gildas nuolat kartoja, kad, išklausęs tekstą ir jo kontekstą, kiekvienas atlikėjas kūnu perteikia tai, kokį impulsą tas tekstas jam sukelia – nesvarbu, ar toji išraiška yra akrobatika, judėjimas ore stulpo pagalba ar šokis.
– Ar spektaklis turi vieną, aiškią siužetinę liniją?
– Spektaklis nėra linijinis, o kūnas čia neegzistuoja atskirai nuo scenoje esančių skaitytojų ar nuo publikos. Viskas nuolat sukasi ratu – nuo skaitomo teksto pereinama prie fizinės raiškos, o iš jos vėl sugrįžtama prie teksto. Dramaturgiškai tai primena karuselę ar ratą – net pati scena yra apskrita. Galiausiai tai tampa ne tiek istorija, kurią reikia suprasti protu, kiek estetiniu ir emociniu išgyvenimu, kurį jauti savo kūnu. Šios istorijos yra tamsios – jose daug kraujo, nukirsdinimų, smurto. Tai tikrai ne vaikams skirtos pasakos, nors dažnai jos yra pristatomos būtent taip.
– Vadinasi, žiūrovams spektaklis gali pasirodyti šiek tiek nepatogus, gal net šokiruojantis?
– Tikiuosi. Manau, kiekvienas geras spektaklis turi būti šiek tiek nejaukus, nes būtent ten slypi tiesa – menas turi sudrumsti ramiai gyvenančius ir suteikti paguodos tiems, kuriems jos reikia. Žiūrovas girdi skaitomus siaubingus žodžius, o tuo pat metu mato kažką nepaprastai elegantiško. Kiekvienas skaitytojas skaitys savu tempu, todėl keisis ir atlikėjų ritmas – vieną vakarą jis bus greitesnis, kitą lėtesnis. Dėl to spektaklis kas kartą keisis. Mano manymu priešprieša tarp grotesko ir grožio yra labai įdomi. Tai tarsi dvi tos pačios monetos pusės – graži rožė ir jos spygliai, kurie gali sužeisti. Šis spektaklis iš esmės yra eksperimentas, siekiantis sujungti klasikinę literatūrą – skaitomą tokią, kokia ji yra, be papildomos interpretacijos – su jos fiziniu poveikiu kūnui. Žiūrovas mato ne pačią reakciją į tekstą, o jos pasekmes, kurios kartais gali vystytis labai greitai.
– Papasakokite daugiau apie savo karjerą. Nuo ko viskas prasidėjo? Kas paskatino likti šiame lauke?
– Esu sakiusi, kad aš nepasirinkau klounados – klounada pasirinko mane. O kartu su ja atėjo ir cirkas. Tai bendruomenė, kurioje radau savo vietą ir darbą. Nuo mažens labai domėjausi teatru, nors mano šeima teatre nesilankydavo. Dar mokykloje vaidinau spektakliuose ir supratau, kad turiu tam talentą. Tačiau vien talento neužtenka – anksčiau ar vėliau tenka labai daug dirbti. Užaugau Kalifornijoje, studijavau Šiaurės Kalifornijoje įsikūrusioje fizinio teatro mokykloje. Ten mokėmės commedia dell'arte, pantomimos, akrobatikos, klounados, kaukių kūrimo, melodramos – iš esmės visų fizinio teatro paslapčių. Jau trisdešimt dvejus metus dirbu laisvai samdoma menininke. Kartu su kitomis menininkėmis buvome įkūrusios trupę, kūrėme spektaklius. Taip pat sukūriau savo monospektaklį „Wounded Animals“ („Sužeisti gyvūnai“), kurį 2018 metais rodžiau Vilniuje. Esu kūrusi spektaklius vaikams, dirbusi vaikų televizijoje. Priklausau aktorių kūrėjų tradicijai – pati rašau, kuriu personažus, kartais pasikviečiu režisierių, tačiau pati prodiusuoju savo darbus ir su jais vykstu į gastroles. Į cirko pasaulį įsiliejau persikėlusi į Švediją – būtent tuo metu, kai ten kilo nouveau cirque (šiuolaikinio cirko) judėjimas. Praėjus trisdešimčiai metų cirkas tebėra mano dalis – jis tarsi įrašytas mano genetiniame kode. Tačiau šiandien vis labiau noriu grįžti prie teatro ir daugiau dėmesio skirti dramaturgijai, režisūrai bei mentorystei. Vis dar daug vaidinu, tačiau jaučiu, kad gyvenime prasideda naujas etapas – nebejaučiu poreikio nuolat būti dėmesio centre.
– Žvelgdama į savo karjeros pradžią Švedijoje, kaip vertintumėte tai, kaip per tą laiką pasikeitė šiuolaikinio cirko laukas?
– Tuo metu šiuolaikinis cirkas Švedijoje buvo visiškai jaunas reiškinys. Į šį lauką atėjau pačioje jo pradžioje, kai iš esmės niekas dar nežinojo, ką daro. Nuolat eksperimentuodavome ir kone apie kiekvieną idėją klausdavome: „Ar tai dar galima vadinti cirku?“. Tuo metu nebuvo aiškių ribų. Šiandien ši disciplina yra gerokai labiau apibrėžta ir išgryninta. Konkurencijos anuomet beveik nebuvo. Jei kas nors rydavo kardus ar atlikdavo numerius su adatomis, tai jau buvo laikoma cirku, nes Švedijoje paprasčiausiai nebuvo nei cirko mokytojų, nei ilgos mokymo tradicijos. Šiuolaikinį Švedijos cirką formavo žmonės, baigę pantomimos mokyklas, studijavę Jacques'o Lecoq mokykloje Prancūzijoje, tarptautinės sportinės gimnastikos atstovai, taip pat trupė Cirkus Cirkör.
Mano kartos menininkai neturėjo jokio kelrodžio. Viską kūrėme eidami pirmyn, intuityviai – improvizuodami ir ieškodami naujų sprendimų. Dabar tas kelias jau aiškus: pirmiausia darai viena, paskui kita, tuomet teiki paraišką vienam finansavimo konkursui, paskui kitam. Visa sistema tapo daug labiau organizuota – panašiai, kaip teatras ar šokis veikia jau daugelį metų. Anksčiau cirkas buvo kultūros paraštėse, o šiandien jis tapo pripažinta meno sritimi. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Didžiausias šiandienos iššūkis – mažėjantis finansavimas. Daugelis menininkų priklauso nuo valstybės stipendijų ir projektinio finansavimo, o dabartinėje politinėje situacijoje, stiprėjant dešiniųjų įtakai, ši parama vis labiau mažinama.
– Tai jaučiate ir Švedijoje?
– Tikrai taip. Žmonės vis dažniau netenka galimybių dirbti. Jeigu visuomenė nebemano, kad mūsų darbas yra svarbus, tuomet kyla klausimas – kodėl wir ir toliau ruošiame ir edukuojame naują menininkų kartą? Čia jaučiu akivaizdų disbalansą, kuris mane liūdina. Mane nuvilia tai, kad teisiniu ir politiniu lygmeniu nepadarėme tokios pažangos, kokios tikėjausi. Manau, tai ilgainiui atsispindės ir pačiame mene – atsiras daugiau abejonių, baimės, kis darbų kokybė. Turėdamas mažiau lėšų nebegali pasisamdyti garso režisieriaus ar kitų specialistų, todėl viską tenka daryti pačiam. Tikriausiai matysime tam tikrą kokybės mažėjimą, tačiau kartu galbūt ir didesnį kūrybiškumą – žmonės ieškos, ką galima sukurti tenkinantis ribotais resursais.
– Ar galima sakyti, kad šie pokyčiai paveikė ir jūsų pačios karjerą?
– Be abejo. Nuo dvylikos metų vienintelis dalykas, kurio norėjau, buvo stovėti scenoje. O šiandien, turint omeny, kad keičiasi ir mano fizinis kūnas, jaučiu, kad man to nebereikia taip, kaip anksčiau. Dabar didžiausią įkvėpimą jaučiu būdama repeticijų salėje, kai kas nors pasidalija nauja idėja. Būtent ten šiandien gyvena mano kūrybinė energija. Žinoma, tam įtakos turi ir mažėjantis finansavimas, vis stiprėjantis nesaugumo jausmas bei valstybės paramos trūkumas. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio egzistavo tam tikra pusiausvyra – menininkai gaudavo sąžiningą atlygį, o žiūrovai galėjo įsigyti bilietus už prieinamą kainą. Dabar ši pusiausvyra nyksta. Šiandien vis dažniau sakoma, kad kultūros organizacijos turėtų remtis privačiais rėmėjais ir investuotojais. Tačiau jei mano veiklą finansuotų, tarkime, „McDonald's“, aš nebegalėčiau viešai kritikuoti „McDonald's“. Rėmimas neišvengiamai nutildo menininką. Sunku kritikuoti tuos, kurie moka tavo sąskaitas. Tai riboja, ką gali pasakyti savo kūryba. Su panašia problema susiduria ir sportas, priklausantis nuo rėmėjų. Tačiau kultūra nėra sportas. Kultūra – tai žodžio ir saviraiškos laisvė. Į teatrą ar cirką žmonės ateina tam, kad bent trumpam pakeistų savo požiūrį į pasaulį, keltų klausimus apie nusistovėjusią tvarką, išgirstų tuos, kurių balsas paprastai nėra girdimas, ir išdrįstų mesti iššūkį užimantiems galios pozicijas.
– Žinau, kad šiuo metu dirbate prie naujo projekto, kurį bus galima išvysti lapkričio mėnesį festivalyje „Cirkuliacija”. Gal galite papasakoti daugiau apie naujai kuriamą spektaklį? Apie ką jis?
– Spektaklis vadinasi „The Knot“ („Mazgas“). 2019 metais išgyvenau situaciją, kuri vos nesibaigė mirtimi. Iškritau iš savo burlaivio, o jis nuplaukė tolyn. Baltijos jūroje praleidau keturiasdešimt penkias minutes, kol buvau išgelbėta. Viskas skamba dramatiškiau, nei buvo iš tikrųjų, bet tai vis tiek buvo pakankamai dramatiška patirtis. Kaip ir daugelis menininkų, traumines patirtis stengiuosi paversti menu. Šį spektaklį norėjau kurti dar prieš trejus ar ketverius metus. Buvau gavusi finansavimą, tačiau vis pritrūkdavo laiko – iš dalies dėl kitų projektų, iš dalies dėl mano pačios vidinio pasipriešinimo. Nuo to laiko dalyvavau keliose rezidencijose, todėl kūrinys nuolat keitėsi. Jis vis dar yra kūrybinio proceso stadijoje. Pirminė idėja buvo sukurti paskaitos ir spektaklio hibridą, kuriame svarbų vaidmenį atliktų virvė. Vis dėlto dabar atrodo, kad spektaklis tolsta nuo paskaitos formato ir tampa scenai skirtu kūriniu. Rezidencijų metu pastebėjau, kad spektaklis įgauna tamsos, yra net šiek tiek slogus, todėl neseniai į jį įvedžiau labai žaismingą personažą. Mano nuomone kūrinyje turi būti ir šviesos, ir tamsos. Jei lieka vien tamsa, žiūrovui tampa per sunku. Todėl dabar spektaklis prasideda lengvesne nata, vėliau tyrinėja tamsesnes temas ir galiausiai vėl iš jų sugrįžta į šviesą. Iki šiol dirbau viena, tačiau dabar prie manęs prisijungė muzikantas. Jis taip pat yra buriuotojas, puikiai mane pažįsta, jau daug metų kartu dirbame. Maniau, kad tai bus tiesiog dar vienas kūrinys. Tačiau kadangi jis paremtas tikra traumine patirtimi, paaiškėjo, jog jį kurti yra gerokai sunkiau, nei tikėjausi.
– Ar jūsų kūryboje įkvėpimas dažnai gimsta iš trauminių patirčių? Kas paprastai paskatina spektaklio pradžią?
– Nėra vieno atsakymo. Kartais viskas prasideda nuo vieno vaizdinio. Pavyzdžiui, vaikams skirtą spektaklį „Castellof“ sukūriau todėl, kad galvoje iškilo milžiniško laivo vaizdas. Kartais pradžia būna mano sugalvotas personažas. Daugelis mano spektaklių prasideda nuo žmogaus, kuriuo noriu tapti scenoje. Sukūrusi personažą, pradedu jį perkelti į įvairias situacijas ir stebiu, kas iš to gimsta. Spektaklis „Wounded Animals“, kuris buvo labai autobiografiškas, prasidėjo nuo pasakojimų. Jį įkvėpė tikros istorijos, bet kartu ir tai, kas mums atrodo juokinga. Dažnai juokingiausia pasirodo esanti būtent tragedija. Kai praeina šiek tiek laiko, gali juoktis iš to, kas tą akimirką atrodė siaubinga. Tarkime, jei tau ant galvos nukrenta dažų skardinė, tuo momentu tikrai nesijuoksi. Tačiau po kelių savaičių ta pati istorija jau gali pasirodyti net ir labai juokinga.
– Ką patartumėte jauniems cirko ar klounados menininkams, tik pradedantiems savo profesinį ir kūrybinį kelią?
– Visų pirma – tiesiog darykite. Jeigu šiandien būčiau jauna, eičiau į šį lauką drąsiai, pasirengusi kovoti. Man atrodo, turime keisti ne tik tai, ką kuriame, bet ir pačią sistemą. Demokratija nėra duotybė. Už ją kadaise buvo sumokėta žmonių gyvybėmis ir karais. O šiandien gyvename pasaulyje, kuris tiesiog dega. Jeigu kuriate meną, kalbėkite apie tai, kas vyksta aplink. Mums reikia menininkų, poetų, rašytojų, nes būtent jie kelia nepatogius klausimus ir meta iššūkį nusistovėjusioms normoms. Šis darbas išlieka nepaprastai svarbus. Ir vis dėlto patarčiau visada turėti planą B. Išmokite statyti, taisyti, auginti savo maistą, suprasti kaip veikia drėkinimo sistemos. Jei mokotės klounados, kartu mokykitės ir pasigaminti savo scenografiją. Kai studijavau, aktoriai kūrėjai mokėsi visko – statyti dekoracijas, siūti kostiumus, atlikti pačius įvairiausius darbus. Turėjome gebėti pasirūpinti visu kūrybos procesu.
– Ir dar vienas dalykas – būkite geri žmonėms, kurie dažniausiai lieka nepastebėti. Būtent jie turi visus raktus. Vieną dieną ir jūs būsite jų vietoje. Menininkas iš esmės visada yra apačioje. Čia nėra vietos žvaigždėms ar tuštybės iliuzijoms. Jei renkatės klounadą, cirką ar teatrą, turite būti pasirengę padaryti viską, nes patys to norite. Gerbkite žmones, kurie dirba kartu su jumis. O baigę spektaklį visada palikite tvarkingą persirengimo kambarį. Štai toks būtų mano patarimas.
Interviu ruošė Viktorija Roževič
„Grimmasos“ kuria šokėja Gabrielle Emilly Aidulis, cirko artistai Kęstas Matusevičius ir Aino Mäkipää, režisierius ir dramaturgas Gildas Aleksa, kompozitorius Jokūbas Tulaba, scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Klara Rupainytė. Konsultantė – Angela Wand (Švedija).
Teatrono veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Spektaklio premjerą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Projektas gavo Šiaurės ministrų tarybos Kultūros ir meno programos finansavimą.