Kur dramblys? Interviu su cirko trupe „Zirkus FahrAwaY“

Tekstą parengė Agnė Sadauskaitė

Vieną kartą seniai seniai, už jūrų marių, gyveno keliaujantis cirkas „Zirkus FahrAwaY“. Kiekvieną vasarą trupė susikraudavo savo namus ant ratų ir leisdavosi vingiuotais Šveicarijos keliais, į kaimus nešdama nuostabą, netikėtumus ir juoką. Cirkas augo, spektakliai tapo vis sudėtingesni ir vienos šalies jam tapo per maža. Taip 2016-ųjų rudenį „Zirkus FahrAwaY“ atvyko ir į Lietuvą, o praėjus beveik dešimtmečiui, jų karavanas sugrįžta į festivalį „Cirkuliacija“. Prieš prasidedant naujam šios istorijos skyriui, kviečiame išgirsti apie šią kelionę iš Valentin Steinemann, kuris kartu su Solvejg Weyeneth, Donath Weyeneth ir Nina Wey įkūrė „Zirkus FahrAwaY“.

– „Dangus – mūsų palapinė.“ Ši frazė mane pasitinka vos atsidarius jūsų interneto svetainę. Nors ilgai neturėjote, dabar jau įsigijote cirko palapinę. Tai suteikė galimybę rengti pasirodymus ištisus metus, nors man atrodo, kad cirką vis dar matote kaip kažką beribio ir nevaržomo. Ar tiesa?

– Taip, visiškai sutinku. Kai įsigijome palapinę, supratome, kad vietos, kuriose anksčiau rodydavome spektaklius po atviru dangumi, tapo kitokios. Dabar atsirado maža riba, kurią žiūrovas turi peržengti įeidamas į palapinę. Tačiau mūsų veikla vis tiek išlieka atvira ir lengvai pasiekiama. Palapinė suteikia kur kas daugiau galimybių. Lauke daug sunkiau sukurti tylias, intymias akimirkas su publika, kartais tiesiog prarandi jų dėmesį ir pačiam sunkiau susikoncentruoti.

– „Zirkus FahrAwaY“ prasidėjo kaip vasaros nuotykis 2010-aisiais. Papasakok šiek tiek apie tai.

– Esame keturi įkūrėjai, kurie iki šiol dirba trupėje. Susipažinome kitame cirke, kuris kūrė spektaklius po atviru dangumi. Aš ten dirbau techniku, Donath buvo muzikantas, o Nina ir Solvejg – cirko artistės. Labai greitai susidraugavome, tačiau tas cirkas dėl įvairių priežasčių iširo. Tada supratome, kad Šveicarijoje yra daugybė mažų kaimų, kurie kasmet vis dar laukia atvykstančių pasirodymų. Pagalvojome: jei šis cirkas nebeatvažiuoja, galime atvažiuoti mes.

Sukūrėme nedidelį, 45 minučių trukmės spektaklį, keliavome po kaimus ir vaidinome po atviru dangumi. Manėme, kad tai bude tik vienos vasaros nuotykis, tačiau visur, kur nuvykdavome, žmonės klausdavo, ar sugrįšime kitais metais. Taip viskas ir prasidėjo. Laikėmės tradicinio keliaujančio cirko dvasios. Šešerius metus iš eilės kasmet sukurdavome naują spektaklį ir grįždavome į tas pačias vietas. Kartais mūsų būdavo daugiau, kartais mažiau, nes kviesdavome skirtingus menininkus kurti kartu. Tokia buvo mūsų pradžia.

– Ką veikdavote, kai nevykdavo vasaros gastrolės?

– Tuo metu Donath baigė muzikos magistrantūros studijas, Nina išvyko mokytis į cirko mokyklą Prancūzijoje, Solvejg studijavo Nyderlanduose, o aš lankiau teatro mokyklą Paryžiuje. Kai visi baigėme studijas, nusipirkome cirko palapinę. Ji suteikė galimybę dirbti ištisus metus. Taip pat pradėjome daugiau laiko skirti naujų spektaklių kūrimui, jie tapo sudėtingesni. Pasikeitė ir mūsų požiūris. Užuot kasmet kūrę naują spektaklį, pradėjome kiekvieną pastatymą rodyti ilgiau. Išvykome į pirmąsias gastroles už Šveicarijos ribų, pradėjome gauti kvietimų į festivalius ir teatrus.

Vis dėlto mūsų šaknys – kasmetinės vasaros kelionės po tuos pačius kaimus. Tai labai gražus pagrindas, ant kurio vis dar statome savo darbą. Sukūrę naują spektaklį, pirmiausia visada nuvežame jį ten, kur žmonės mūsų jau laukia. Tai leidžia naują kūrinį auginti pamažu, neskubant, dar prieš pakviečiant festivalių programų sudarytojus ar kitus organizatorius jį pamatyti.

– Kiek oficialių narių dabar sudaro „Zirkus FahrAwaY“?

– Visi keturi įkūrėjai vis dar esame trupės dalis. Spektaklyje Elefant scenoje pasirodome trise. Taip pat turime du technikus ir du žmones ofise, kurie rūpinasi administraciniais darbais. Be to, turime kitą spektaklį, kuriame dalyvaujame jau septyniese.

– Kaip „Zirkus FahrAwaY“ trupė kartu esate jau šešiolika metų. Kokios vertybės per visus šiuos metus jus jungia?

– Mūsų tikslai iš esmės liko tie patys, ir mes vis dar puikiai dirbame kartu. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuo iki šiol tikime, yra gyvas pasirodymas - buvimas čia ir dabar, kartu su publika. Taip pat manome, kad svarbu nuvykti į vietas, kuriose kultūrinio gyvenimo nėra daug, atvežti ten kažką naujo, suburti žmones ir sukurti patirtį, kuri būtų lengvai prieinama labai įvairiai auditorijai.

– Į Lietuvą atkeliaujate su pasirodymu Elefant. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

– Šveicarijoje vis dar yra cirkų, kurie dirba su gyvūnais. Laukinių gyvūnų juose jau nebėra, tačiau, pavyzdžiui, yra arklių. Maždaug prieš dešimt metų nuėjau pažiūrėti vieno didelio tradicinio cirko pasirodymo, pirmojo, po laukinių gyvūnų cirke uždraudimo. Pastebėjau, kad šeima, kuri anksčiau dirbo su drambliais, vis dar buvo cirke, tačiau atrodė, jog jie patys nelabai žino, ką dabar daryti. Vietoj dramblių jie sukūrė numerį su dronais. Visa atmosfera buvo šiek tiek liūdna, nes atrodė, kad jie vis dar nėra iki galo įtikėję cirko be gyvūnų idėja, ir taip dirba tik todėl, kad kitos išeities nebeliko.

Tuomet supratau ir dar vieną dalyką. Nors mes niekada nedirbome su gyvūnais, o pats visada buvau prieš tai nusiteikęs, kažkodėl pajutau nostalgiją. Tai privertė paklausti: kas man iš tikrųjų patiko tuose pasirodymuose su drambliais? Drambliai cirke turi ilgą istoriją. Jie visada buvo glaudžiai su juo susiję ir ilgą laiką buvo neatsiejama jo dalis. Žinoma, yra daugybė dalykų, kurių be dramblio neįmanoma padaryti, tačiau kai kurias jų savybes galima išsaugoti ir be tikro dramblio - didingumą, įspūdingumą, nepaprastumo įspūdį.

Mes visada norėjome įkurti cirko trupę, nors nė vienas nesame kilę iš tradicinės cirko šeimos. Todėl pradėjome svarstyti, kokie cirko elementai mums iš tiesų patinka ir kodėl apskritai save vadiname cirku. Supratome, kad yra daug dalykų, kuriuos vertiname ir kuriuos interpretuojame savaip, o ne vien todėl, kad taip liepia tradicija. Iš šios minties ir gimė spektaklis. Elefant – tai savotiška duoklė cirko tradicijai, tačiau papasakota mūsų pačių kalba. Žiūrovai sėdi ratu, spektaklyje galima atpažinti ir kitų klasikinių cirko elementų, tačiau visi jie interpretuojami savaip.

– Kai keliaujate sunkvežimiais, mikroautobusais ir visa virtine transporto priemonių, judate tarsi karavanas. Tai irgi primena tradicinį cirką.

– Taip ir buvo sumanyta, nes tai buvo viena iš labiausiai žavėjusių tradicinio cirko dalių. Nuo pat pradžių mus traukė toks gyvenimo ir buvimo scenoje būdas. Bėgant metams taip keliaujame vis rečiau, nes vis dažniau vaidiname teatruose ir kitose erdvėse. Tačiau atradome kitų būdų tą klajoklišką gyvenimo būdą perkelti į sceną. Anksčiau mūsų spektakliai buvo paprastesni ir lengviau keliaudavo kartu su mumis. Dabar jie tapo sudėtingesni, o pati kelionė jau nėra tokia svarbi mūsų veiklos dalis kaip anksčiau.

– Daugelį rekvizitų kuriate patys. Ar jums jie tėra įrankiai, ar vis dėlto jie ir patys daro įtaką kūrybai?

– Taip, tikrai daro, visi domimės medžiagomis. Aš anksčiau dirbau metalo konstrukcijų gamintoju, Donath ir Solvejg dirbo su medžiu, o Nina su tekstile. Rekvizitus ir scenografiją kuriame patys, todėl mums visa tai yra vienas bendras kūrybinis procesas. Kartais idėja gimsta iš kokio nors objekto, ir tuomet aplink jį vystome visą kūrybinį tyrimą, o kartais būna atvirkščiai. Taip pat yra ir su muzika - ji gimsta kūrybos proceso metu, o ne po kelių dienų ar jau užbaigus scenas. Mus visada domina žmogaus ir objekto santykis bei tai, kaip jie veikia vienas kitą. Kartais objektas tarsi perima kontrolę ir tampa dominuojantis, o kartais žmogus jį valdo.

Mes beveik niekada nenaudojame teksto ir nepasakojame vienos aiškios istorijos, todėl žiūrovai gali spektaklį interpretuoti savaip. Mes tik atveriame duris jų vaizduotei, o jie dažnai pamato dalykų, apie kuriuos patys net nebuvome pagalvoję. Po spektaklių žmonės prieina pasidalinti savo interpretacijomis, ir jos mus neretai nustebina.

– Kaip ir dauguma jūsų spektaklių, Elefant rekomenduojamas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Ar jie jį patiria skirtingai?

– Labai skirtingai. Savo spektaklius kuriame įvairaus amžiaus žiūrovams, nors dažniausiai rekomenduojame juos vaikams nuo maždaug šešerių metų. Pastebėjome, kad mažesnius vaikus kartais gali išgąsdinti tamsa ar garsai. Tačiau keturmečių ar penkiamečių vaikų mūsų auditorijoje būna tikrai nemažai.

Mums labiausiai patinka, kai publika būna labai įvairi. Kadangi visi sėdi ratu, jie mato vieni kitus ir natūraliai reaguoja į aplinkinių emocijas. Vaikai dažniausiai reaguoja garsiau ir atviriau, o tai paskatina atsiverti ir suaugusiuosius. Mūsų humoras kartais ironiškas, yra tiesmukų pokštų, todėl kai kurias akimirkas suaugusieji supranta geriau nei vaikai. Kita vertus, yra daugybė dalykų, kurie vaikams atrodo be galo juokingi, o suaugusiesiems – kiek mažiau. Man atrodo, būtent tai ir sukuria gražią pusiausvyrą. Jei salėje tik vaikai arba tik suaugusieji, spektaklis neveikia taip gerai.

– O jei publika tampa triukšminga, įsijaučia - jums tai komplimentas ar kliūtis susikaupti?

– Mums tai labai patinka. Dirbame su publikos reakcijomis, ir, manau, tai yra vienas gražiausių cirko bruožų, nes jame yra vietos šioms reakcijoms. Kartais būna įtemptų ar bauginančių akimirkų, žmonės ima šaukti, spiegti, ir tai visiškai normalu.

– Vis dar svarstau, ar atsivesti savo keturmetę į jūsų pasirodymą (juokiasi).

– Vaikams būna labai smagu. Žiūrovams nebūtina žinoti, iš kur atsirado spektaklio idėja. Mums tai svarbu, nes paaiškina, kaip gimė sumanymas ir kaip jį vystėme kartu. Tačiau žiūrovus spektaklis pirmiausia pasiekia per emocijas, vaizdus ir pojūčius.

– Per visą mūsų pokalbį ne kartą lyginome šiuolaikinį ir tradicinį cirką. Kaip manai, ką šiandien cirkas gali pasiūlyti žiūrovams tokio, ko galbūt negali kitos scenos meno formos?

– Geras klausimas. Neturiu vieno aiškaus atsakymo, nes šiuolaikinis cirkas gali būti bet kas. Jis neturi ribų. Kai prieš šešiolika metų atradau šiuolaikinį cirką, pamačiau daugybę dalykų, kurie buvo su juo susiję, o kiti matyti atrodė visiškai nutolę. Man atrodo, visada verta likti atviram netikėtumams ir nejausti poreikio viską griežtai suskirstyti į kategorijas. Tiesą sakant, tą patį galima paklausti ir apie kitas meno formas. Ar, pavyzdžiui, John Cage muzika, neturinti melodijos, vis dar yra muzika?

– O kas šioje kelionėje labiausiai džiugina tave patį?

– Man labai svarbu, kad cirkas yra lengvai prieinamas ir nėra kalbos barjero. Galime vykti į bet kurią šalį, dirbti ir rodyti pasirodymus. Cirke yra iliuzijos. Pavyzdžiui, žongliravimas – tai žaidimas su gravitacija. Kamuoliukai, kurie įprastai turėtų kristi žemyn, kažkaip sugeba skristi, ir tai yra kažkas ypatingo. Cirkas nuolat siekia sukurti lengvumo įspūdį, tarsi trumpam įveikti gravitaciją. Tai viena didžiųjų cirko temų. Kita – gebėjimas nustebinti ir sukelti nuostabą.

Man taip pat labai patinka susitikti su itin skirtingomis auditorijomis. Cirkas kuria kitokias emocijas nei, tarkime, muzika. Galbūt muzika buvo stipresnė patirtis tada, kai ji nebuvo visur grojama, ir koncertai prieš šimtą metų žmonėms palikdavo kur kas didesnį įspūdį. Tačiau jei lygintume su šiandiena, cirkas vis dar gali užgniaužti kvapą.

– Tai jau antrasis jūsų apsilankymas Lietuvoje ir festivalyje „Cirkuliacija“. Kokius prisiminimus išsaugojote iš pirmojo vizito? O gal šiemet turite kokių nors lūkesčių?

– Tą kelionę prisimename labai gerai. Tai buvo pirmasis mūsų didelis turas po Europą, „Cirkuliacija“ buvo pirmasis festivalis, kuriame dalyvavome, pirmąkart aplankėme Lietuvą. Prieš pat išvyką į Lietuvą buvau gavęs sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą, todėl čia atvykome su juo. Rengėme pasirodymus Klaipėdoje ir Kaune. Pasistatėme savo palapinę, kuri labai sudomino aplinkinius gyventojus, žmonės ateidavo paklausti, kas čia vyksta, iš kur atvykome, užsukdavo pasikalbėti ir aplankyti mūsų pasirodymų. Labai laukiame sugrįžimo. Smalsu pamatyti, kaip viskas atrodo dabar ir kaip žmonės priims mūsų spektaklius. Šį kartą vėl keliausime su savo karavanu, todėl turėsime progą pamatyti kur kas daugiau šalies.